Elektroterapija

Elektroterapija

Elektroterapija yra fizioterapijos metodas, kuris taikomas ligų profilaktikai ar gydymui naudojant elektros sroves, įvairių parametrų elektrinius ir elektromagnetinius laukus.

Elektrostimuliacija

Elektrostimuliacija yra impulsinių srovių naudojimas, siekiant sužadinti arba sustiprinti atskirų organų ir sistemų veiklą, ypač nervus ir raumenis, kurie dėl ligos ar traumos prarado savo įprastą funkciją. Siekiant atkurti normalią raumenų funkcinę būklę bei pagerinti judesių kontrolę ir laikyseną yra taikoma funkcinė elektrostimuliacija (FES), kurios metu naudojamos žemo dažnio elektros srovės.

transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija (tens)

Nuskausminimui naudojama žemo dažnio dvifazė impulsinė srovė, kuri gali būti moduliuojama impulsais arba pliūpsniais. TENS – transkutaninė (per odą) elektrinė nervų stimuliacija naudojama tiek lėtiniam, tiek ūminiam skausmui malšinti. 

TENS aktyvuoja organizmo nervų sistemos skausmą slopinančius mechanizmus. Elektriniai impulsai skatina kūną išlaisvinti endorfinus ir enkefalinus – natūralias į morfiną panašias medžiagas, kurios blokuoja skausmo pranešimų siuntimą į smegenis, todėl skausmas mažėja. 

Endorfino išsiskyrimas yra lėtas. Norint pasiekti maksimalų endorfino išsiskyrimo lygį, reikia ilgesnio procedūros laiko – nuo 30 minučių iki 2 valandų.

TENS yra saugus, neinvazinis skausmo malšinimo būdas, kuris neturi šalutinio nepageidautino poveikio, neišsivysto priklausomybė būdinga skausmo malšinimui medikamentais. Ji gali būti naudojama kaip savarankiška priemonė skausmui malšinti ir kaip papildoma priemonė, derinant ją su farmakologinėmis ir/arba fizioterapijos priemonėmis.

TENS terapija taikoma: periferinės nervų sistemos, judamojo atramos aparato uždegiminėms ir degeneracinėms ligoms, periferinės kraujotakos sutrikimams ir traumoms gydyti (neuritui, neuralgijai, radikulopatijai, polineuropatijai, osteochondrozei, artrozei, raiščių patempimams ir kt.).

interferencinių srovių terapija (ist)

Interferencinių srovių terapija – tai vidutinio dažnio srovės naudojimas gydymui. Naudojamos dvi vidutinio dažnio (3000 – 5000 Hz) kintamosios srovės su ta pačia amplitude, tačiau skirtingais dažniais (šis skirtumas neviršija 100 Hz). Audinių viduje, kur susitinka šios srovės, įvyksta jų interferencija – susidaro nauja vidutinio dažnio kintamoji srovė su periodiškai kintančia amplitude. Skirtingai nuo žemo dažnio moduliuotos amplitudės kintamosios srovės, amplitudės moduliacijos šiuo atveju vyksta ne aparate, o paciento audiniuose. Šiuo atveju terapeutas taiko sroves taip, kad srovių interferencija vyktų probleminėje srityje. Audiniai greitai pripranta prie interferencinės srovės, todėl vienos iš srovių dažnis ritmiškai keičiasi. Didžiausios amplitudės vertės momentu interferencinėmis srovėmis veikiamoje srityje atsiranda ritmiški raumenų susitraukimai, kuriuos pacientas jaučia kaip vibraciją. Šie raumenų susitraukimai pagerina periferinę kraujotaką ir pagreitina medžiagų apykaitą.

Indikacijos interferencinių srovių terapijai:

  • neurologinės ligos (osteochondrozė, neuritas, neuralgija, vibracinė liga, kauzalgija, fantominis skausmas, polineuropatija);
  • degeneracinės-distrofinės sąnarių ir stuburo ligos, skeleto-raumenų sistemos sužalojimai ir ligos (artrozė, artritas, epikondilitas, miozitas, spondilozė);





Atsiliepimai